Video menas 2: chemija ir video-tapyba


Apie 1980-uosius (čia, žinoma, labai salyginė takoskyra), video menininkų susidomėjimas kompiuterine grafika (apie jį diskutavome ankstesnėje paskaitoje) nuslopo - greičiausiai todėl, kad darbas su kompiuterine grafika tapo labiau "amatu", o ne avangardiniu menu. Menininkai persimetė prie "analoginės" technikos - taigi, su video juostomis jie dirbo paveikdami jas savo rankomis, arba chemikalų, dažų ir pan. pagalba. 


Video menininkas, užaugęs svetimoje šeimoje (įvaikintas). 1953 metais (būdamas 20 metų) persikėlė į San Franciską, kur susipažino su Jonu Meku bei John Cage (apie abu trumpai kalbėjome diskutuodami Jono Mačiūno kūrybą). Iš pradžių Stan Brakhage mėgino gyventi iš kūrybos, tačiau pinigų iš savo kuriamų filmų uždirbti negalėjo. Pinigų jam trūko taip, kad tiktrus savo filmuose jis turėdavo išbraižyti pats (negalėjo sau leisti pirkti titravimo paslaugos) - beje, net ir vėliau, kai buvo pripažintas, jis toliau braižė titrus, tačiau tai jau buvo jo išskirtinumo ženklas.

Kad galėtų išlaikyti šeimą, Stan Brakhage uždarbiavo kurdamas "Industrinius filmukus" - specialios paskirties filmus įmonėms (instruktažus, reklamas ir pan.) - visa kaip Oscar Fischinger ir Walter RuttmannIlgainiui Brakhage įgavo vardą, autoritetą, galiausiai 1969 m. pradėjo dėstyti Čikagos meno mokykloje.

Štai kaip Jonas Mekas atsiliepia apie Stan Brakhage (2000 metais):

<...> you are <...> not only for me, but for most of those who write serious film criticism, or make movies, considered as possibly the number-one living filmmaker, both in the importance of the body of your work and in your influence on other filmmakers

Visą jų pokalbį galite rasti čia.

Keletas jo darbo pavyzdžių:
1959 jo pirmoji žmona pagimdė pirmąjį jų vaiką. Brakhage viską nufilmavo ir sukūrė filmą "Langas Vanduo Vaikas Juda" (Window Water Baby Moving):

1986 m. Stan Brakhage išsiskyrė su savo pirmąja žmona (ir greitai vedė antrąją). Tuo pat metu jis sukūrė vieną iš garsiausių savo filmų "Dantės kvartetas" (The Dante Quartet).

Filmas susideda iš keturių dalių: Pats pragaras (Hell Itself), Pragaro spjūvio linkis (Hell Spit Flexion), Skaistykla (Purgation), ir Būtis dainoje (Existence in song). Pastaroji dalis yra pavadinta pagal Rilkės citatą, kadangi Brakhage nėra įsitikinęs dėl pomirtinio gyvenimo tikrumo ir rojaus egzistavimo.

Čia galima pažiūrėti ilgą interviu su Stan Brakhage - jei norite giliau suprasti šį menininką.













Bill Morrison yra vienas iš garsiausių dabar kuriančių video menininkų. Jo metodas yra kitoks negu Stan Brakhage - jis savo filmų juostas ne "dažydavo", bet išėsdindavo specialiais chemikalais. Tokiu būdu Bill Morrison pasiekdavo, kad filmas įgautų "impresionistinę" manierą - mirguliavimą, raibuliavimą. 

Jo garsiausias kūrinys yra 2002 m. filmas "Decasia" (Irimas). Filmas yra sumontuotas iš įvairių senų filmų juostų, kurios, būdamos beveik 100 metų senumo, yra apirusios. Filmų kadrai, kurie panaudoti filme, parinkti neatsitiktinai. Kadrai parinkti tokia seka, kad būtų parodyta, kaip žmogus (vakarų civilizacija) siekia užvaldyti fizinį pasaulį, tokiu būdu pamiršdama savo pačių dvasines savybes. Filmas prasideda ir baigiasi su šokančiais dervišais - jie sukasi, ir jų sukimosi ašis yra juose pačiuose. Tuo tarpu vakarų žmogus kuria mašinas - pvz., lėktuvus, šoka parašiutais, keliauja, važinėja - taigi, bando užvaldyti pasaulį fizinėmis priemonėmis. Filmo garso takelis (autorius Michael Gordon) pasiekia apogėjų tada, kai vienuolės suvaro vaikus į vienuolyno mokyklą (kitaip tariant, į būsimus žmones yra diegiama "struktūra", "antstatas"). Galiausiai viskas baigiasi saulėlydžiu (civilizacijos?) ir šokančiu dervišu.

Pats filmas yra pakankamai ilgas, todėl žemiau pateikiame tiktai iškarpą:

Beje, "Decassia" yra pirmasis XXI a. filmas, įtrauktas į nacionalinį filmų saugojimo archyvą JAV. Jo nagrinėjama tematika yra labai panaši į 1982 m. filmo Koyaanisqatsi.  

Trumpesnis (bet ne prastesnis) filmas yra "Light is Calling". Šiame filme pavaizduotos iškarpos iš kito filmo, tačiau apdorotos chemiškai, jos sukuria tarsi "prisiminimo" įspūdį. Tyrimai rodo, kad šitaip veikia žmogaus atmintis - prisiminimai iš tikrųjų nėra aiškūs ar konkretūs. Atvirkščiai - jie mirguliuoja, kinta, juos sunku pagauti. Galite pamėginti patys - pabandykite įsivaizduoti artimo žmogaus veidą. Įsivaizduokite jį, ir pamėginkite mintyse pažiūrėti į tą veidą - pamatysite, kad niekaip negalite sukoncentruoti žvilgsnio:



Šio menininko 1999 m. filmas "Outer Space" (Erdvė išorėje) mėgina parodyti konfilktą tarp žmogaus išorės ir vidaus, kaip žmogus, po ramia kauke, gali slėpti verdantį skausmo vulkaną:


Na, o kad būtų linksmiau, tai štai ką apie tokio tipo filmus galvoja "Pistonai":

Comments