Video menas 3: TV kritika

JAV kultūra, nors dėl jos didžiulės sklaidos yra mums tarsi pažįstama, iš tikrųjų yra labai daugiasluoksnė. Kad būtų galima gerai ją suprasti, reikėtų pasigilinti į 6-ojo dešimtmečio aplinką: architektūrą, rokenrolo kultūrą ir pan. Vienas iš esminių ją formavusių elementų - tai geopolitinė situacija. 6-ajame dešimtmetyje Po to, kai 1955 m. Sovietai išbandė pirmąją vandenilinę bombą, JAV atsirado supratimas, kad karine jėga Sovietų neįveiks. Todėl JAV ėmėsi kitos strategijos - pralenkti Sovietų sąjungą gerbūviu. 

Progresas bvo didžiulis, ir viena iš jo paskemių buvo tokia, kad 6-ajame dešimtmetyje JAV 85% namų ūkių turėjo bent po vieną televizorių. Vykstant šaltajam karui, JAV naudojo propagandą kaip kontržvalgybos priemonę. Tame tarpe buvo naudojamos ir netikros žinutės, demonizuojančios ar diskredituojančios socialistines idėjas bei jas ginančius asmenis/organizacijas. Įžvalgesnio proto žmonės (tame tarpe - ir menininkai) netruko tai pastebėti, ir, žinoma, kritikuoti. Jie stengėsi atskleisti tiesą JAV piliečiams, parodyti, kad jų samone yra manipuliuojama (nesvarbu, su gerais ar blogais ketinimais). 

Media Burn, 1975 (menininkų grupė Ant Farm)

Vienas iš tokių atveju - tai performansas, sukurtas menininkų grupės "Ant farm", pavadintas "Media burn". Šis performansas susideda iš dviejų dalių: 

1. Prezidento kalba:
Aktorius, apsimetęs prezidentu (atkreipkite dėmesį, kaip rimtai pasiruošta), sako kalbą didžiulėje aikštėje. Viskas tyčia nufilmuota taip, kad atrodytų, jog susirinkusi yra didžiulė minia. Esminė žinutė, kad tarp daugelio grėsmių demokratijai, "prezidentas" apibūdina ir masinę žiniasklaidą. Jo teigimu - masinė žiniasklaida yra tiesiausias kelias į autokratiją. 

Kalbos pabaigoje, prezidentas paskelbia, kad du drasūs "Ant farm" atstovai atliks didžiulį, svarbų žingsnį, tokios pat svarbos kaip JAV išsilaipinimas Mėnulyje. Drąsieji didvyriai sėda į automobilį, dekoruotą tarsi būtų kosminis laivas, ir šiuo automobiliu trenkiasi į veikiančių televizorių sieną, ištaškydami ją į šipulius.


David Hall (1937-2014)

David Hall koncentravosi į media ir ypač - TV kritiką. Jis sukūrė instaliaciją 101 TV (1975 m.), kuri susidėjo iš bet kaip sumestų 101 TV ekranų, rodančių įvairiausias programas. Tokiu būdu žiūrovui siekiama pademonstruoti, koks milžiniškas kiekis informacijos plūsta kiekvieną minutę:

 


 


Be to, panašiu metu kaip ir Chris Burden, David Hall pradėjo kovoti su TV jos pačios eteriu - išpirkdavo eterio laiką ir rodydavo koncepcinio meno filmukus, kuriuos vadino "TV interruptions". Vienas iš pavyzdžių pateiktas žemiau:


Šio menininko video instaliacija "Corridor" (1969) yra padaryta taip, kad žiūrovas, eidamas prie televizoriaus ekranų, mato save, tačiau tiktai iš nugaros. Antrasis monitorius - rodo tą patį koridorių, tiktai tuščią (jame rodomas iš anksto tuo pačiu kampu nufilmuotas vaizdas. Žmogus, eidamas link monitoriaus, gali matyti save, tačiau kitame ekrane jo tarsi ir nėra. Tai sukelia jausmą, kad "kažkas čia ne taip". 
















Nam June Paik kūryba dedikuota tam, kad parodytų, kaip video pasaulis skiriasi nuo realybės. Tam jis naudojo žaidimą su kamera ir filmuojamais objektais, atvaizduotais įvairaus dydžio ekranuose:

1984 Positive Egg


Filmuojamas kiaušinis pavaizduojamas vis didesniu masteliu ekranuose. Žiūrėdamas į ekranus, paties, tikrojo, kiaušinio originalo gali net ir nepastebėti, jis tarsi yra užgožiamas savo paties atvaizdų.
 1973 Video Fish


Sudėti šalia atvaizduojami tikras akvariumas, ir filmuotas jo variantas

1974 TV Buddha



Budos skulptūra medituoja žiūrėdama į savo atvaizdą TV ekrane. Čia vaizduojama dviejų pasaulių kolizija: rytų (meditacinės) ir vakarų (vartotojiškos).

1976-78 TV Rodin



Kad būtų suprantamiau vakariečiams, Nam June Paik vėliau pakeitė Budą į Rodeno "Mastytoją". Šiuo atveju kolizija yra ne geografinė (rytai vs. vakarai), o laikmečio (dabartis vs. antika). 

1994 Reclining Buddha


Galiausiai Nam June Paik atvaizdavo Budą taip: čia yra susitiprinta antitezė, ir keliamas klausimas žiūrovui: o kas jam iš tikro svarbiau ir gražiau?


Be tiesioginės TV kritikos, video menas taip pat judėjo ir link "konceptualizmo", tačiau kai kurie kūrėjai išlaikydavo tą pačią tematiką - visuomenės tamsumas, manipuliavimas ja:


Šis menininkas labiausiai išgarsėjo konceptualiomis (bet kartu ir žaismingomis) šunų fotografijomis:

 
 
 
 
 
 
 
 
 

Bet, turbūt garsiausias ir koceptualiausias yra jo video performansas "Du šunys ir kamuoliukas"



Tai - gerokai radikalesnis menininkas, išgarsėjęs tokiais performansais kaip "Seedbed" (kuomet jis masturbavosi uždaroje patalpoje po galerija, o galerijoje vaikščiojantys žmonės galėjo klausytis garso, kaip jis tai daro, ir ką murma tuo metu. Šis performansas buvo vienas iš jo ankstyvųjų, tačiau kart ir vienas garsiausių - jį kartojo netgi Marina Abramovič

Žemiau pateiktas jo 1971 m. video performansas "Prying" (Smalsumas):

Čia Vito Acconci bando atmerkti akis moteriai, kuri nori likti užsimerkusi. Performance supriešinami moteriškas ir vyriškas pasaulis, vyriškas "racionalumas" (viską reikia pamatyti, ištirti), ir moteriškas "intuityvumas" (pasaulį reikia pajusti, vaizdas - dar ne viskas). 
Comments