Video menas: rusų performistai

Iki šiol pati radikaliausia performansų forma, kurią nagrinėjome paskaitose, buvo Vienos akcionistai (neskaitant kai kurių kūno menininkų). Tačiau rusai nebūtų rusai - jie sugeba peržengti visas ekstremalumo ribas. Ypač ekstremalūs performansai Rusijoje suaktyvėjo į valdžią atėjus Putinui - taip menininkų bendruomenėje pasireiškė protestas prieš cenzūrą. Tačiau tuo pačiu, Putino pastangomis, ji pastaruoju metu buvo numalšinta.


Turintis mediko išsilavinimą, jis yra garsus būtent eksperimentais su savo kūnu. Eksperimentuodavo mėgindamas atspindėti šiuolaikinės Rusijos politines aktualijas:

"Dievo amatas" (1995):

Performansas atliktas šiuolaikinio meno centre Maskvoje (tada dar tokius leisdavo). Čia kartu su draugu Mavromati užsisiūna burnas (tikrąją žodžio prasme), ir užsiūtomis burnomis lošia kortomis su medicinos seselėmis. 
 
"Netikėk tuo, ką matai" (2000)

Mavromati sugebėjo gauti leidimą filmuoti filmą (oficialiai) apie menininko gyvenimą, sunkią kovą už būvį. ("Oil on Canvas" - Aliejus ant drobės). Filmas tarsi ir nebuvo politiziuotas, bet jame yra scena, kur pagrindinis herojus (menininko žudikas) nusikryžiuoja gailėdamasis dėl padaryto nusikaltimo. Tačiau vietoje to, kad inscenizuotų prikalimą, Mavromati (kuris vaidino žudiką) iš tikro prisikalė. Vieta prikalimui buvo parinka labai kontroversiškai - Maskvoje tarp cerkvės ir kultūrologijos instituto. Kai tai išaiškėjo, buvo pradėtas tyrimas, jo namai iškratyti, filmo medžiaga buvo likviduota, tačiau vaizdai pasiliko pas draugus, kurie filmavo mėgėjiška kamera - būtent šie vaizdai ir yra video performansas. Ant Mavromati nugaros išpjaustytas užrašas "Aš nesu dievo sūnus".  


"Elektros kėdė" (2010)

Po performanso "Netikėk tuo, ką matai", Mavromati turėjo pasitraukti iš Rusijos, ir jis apsigyveno Bulgarijoje. Ten jis sukūrė kitą performansą. Jo principas yra toks - kiekvieną savaitę jis keletą valandų sėdėdavo pririštas kėdėje su prie jo prijungtais elektros laidais. Žmonės internete galėjo balsuoti, ar jam reikia toliau kurti, ar ne. Kiekvieną kartą, kai 100 žmonių paspausdavo "NE", Mavromati krėsdavo elektros srovė. Žemia pateiktas (labai ironiška!!!!) Russia Today reportažas apie tai:


Grupė "Voina" - tai radikaliojo gatvės meno ir performistų susivienijimas, nepalaikantis jokio ryšio nei su valstybinėmis struktūromis, nei su oficialiomis Rusijos galerijomis. Grupės veikloje dalyvavo apie 60 žmonių: studentų, filosofų, poetų, dailininkų, anarchistų ir tiesiog asocialių asmenų. Grupei iškelta keliolika bylų už chuliganizmą, vandalizmą panašius veiksmus. Pussy Riot narės savo laiku taip pat priklausė Voina grupei. 

„Voina“ iš esmės užsiima ne kuo kitu, o kultūriniu terorizmu. Viena vertus, ji tęsia kultūrines situacionistų, akcionistų ir konceptualistų tradicijas. Kita vertus, jų veiksmus galima pavadinti netgi terorizmu, kylančiu iš, pvz., kovingųjų eserų praktikos. „Voina“ anaiptol ne unikalus reiškinys šiuolaikinėje Rusijoje. Verta prisiminti tokių dailininkų kaip O. Kuliko, A. Brenerio, A. Osmolovskio vardus, kurie 10-ajame dešimtmetyje rengė ne mažiau radikalias akcijas. Pavyzdžiui, radikalių menininkų grupė „ETI“ („Meno teritorijos ekspropriacija“) dar 1991 metais iš savo kūnų Raudonojoje aikštėje suformavo žodį BYBYS. Triukšminga „Voina“ sėkmė sąlygota to, kad grupė pasirodė tinkamoje vietoje tinkamu laiku.
Ar laikyti „Voina“ akcijas menu, ar ne – ginčytinas klausimas. Bet tai, kad jų veiksmai itin aktualūs – faktas. Kaip sako patys grupės dalyviai: 

„Tai galingas politinis gatvės menas. Jis konceptualiai itin politizuotas ir ypač aktualus. Iki tokio laipsnio, kad jį galima laikyti ir atskiru pilietišku poelgiu, nesusijusiu su menu. Bet būtent tai, kad „Voina“ akcijose meno beveik nėra, ir paverčia jas ultrašiuolaikišku naujuoju menu.“ 

Pagrindiniai veikėjai:


Idėjinis grupės įkvėpėjas menotyrininkas Aleksejus Pluceris-Sarno


Aktyvistai
 

Oleg Vorotnikov, pravarde “Vor” (baigė filosofijos studijas). Vorotnikovas teigė, kad dabartinėje Putino Rusijoje neįmanomos legitimios, teisinės pasipriešinimo formos, nes viešoji politinė erdvė ir teisė valdoma, kontroliuojama ir cenzūruojama. Belieka radikalus, kartais net agresyvus maištas. 

Pagal jį, aktyvizmas – senojo dadaistų naudoto žanro atgaivinimas naujame istoriniame politiniame kontekste. 

Pateiktoje nuotraukoje jis atlieka performansą "Cop in a Priest's Cassock" (2008). Vorotnikovas atėjo į supermarketą su popo mantija ir policininko kepure. Pasirinko produktų ir išėjo nesusimokėjęs. 
 

Natalia Sokol, pravade „Kozlionok“ - Vorotnikovo žmona.

Beje, Vorotnikovas ir Natalia yra susilaukę vaikų. Štai taip tai atrodė:

Visi kiti aktyvistai veikia anonimiškai – tokia grupės strategija. Viešai kalbančių, prisiimančių atsakomybę yra vos keli, kad jėgos struktūros negalėtų padaryti grupei didelės žalos. 

"The Storming of the White House" (2008) 

 
Į Ukrainos viešbutį, kuris yra priešais Baltuosius Rusijos rūmus (Vyriausybės pastatas) atsinešė lazerinį projektorių ir ant 12-os aukštų fasado demonstravo didelės kaukolės ir sukryžiuotų kaulų reprodukciją. Kaukolės pasirodymas buvo ženklas aktyvistams lipti per tvorą ir daužyti rūmų video kameras protestuojant prieš žmonių sekimą ir persekiojimus. Akcija buvo įvykdyta 4 valandą ryte. Saugumiečiai pasirodė tik po 20 minučių. Aktyvistai jau buvo išgaravę. Tokiu būdus skandalingai buvo parodyta, kad Rusijoje negali būti saugus niekas - netgi pats saugumas.
 

"No One Gives A Fuck About Pestel" (2008)

Akcija buvo dedikuota to meto Maskvos merui Luškovui, garsėjusiam ksenofobiniais pareiškimais ir žadėjusiam išvalyti sostinę nuo „čiurkų“. Akcija tikslingai atlikta Maskvos dieną (oficiali šventinė data), rugsėjo 8-tą. 

Prekybos centre apsimetę pro-putiniškais jaunimo aktyvistais, grupė "Voina" inscenizavo korimo ceremoniją dviems gėjams (vienas iš jų - žydas) ir 3 tadžikams - taigi, Luškovo nekenčiamiausiems . "veikėjams". Aktyvistai pateikė falsifikuotą leidimą, kurį patikrino policininkas, prekybos centro administratorius ir Maskvos savivaldybės atstovas. Aktyvistai teigė, kad ši akcija – dovana Luškovui. 

 

„Pasmerktieji“ buvo atvesti į supermarketą su palyda surakintomis rankomis. Buvo laikomas plakatas, kuriuo buvo teigiama, kad laisvę šlovinantys dekabristų idealai Rusijoje yra užmiršti. Dekabristai minimi todėl, kad 1825 irgi buvo pakarti 5 dekabristai – iš jų 3 pietiečiai. Kol gavo leidimą, akcija filmavo kameromis įmontuotomis į kepures, o vėliau - atvirai. 
 

Video filmui buvo parinkta taikli daina apie Maskvą.


"Fuck for the heir Puppy Bear!" (2008)

Su šiuo performansu grupė “Voina” išgarsėjo tarptautiniu mastu. Akciją jie suorganizavo prieš pat Medvedevo “rinkimus” (kai Putinas turėjo apsikeisti vietomis su Medvedevu, kad nereikėtų pažeisti Rusijos konstitucijos). 20 grupės narių atėjo į Biologijos muziejų ir 6 poros viešai santykiavo (imitavo grupinį seksą) priešais meškos (aliuzija į "Medvedevą") iškamšą juodos vėliavos fone. Ant vėliavos buvo užrašyta: „Piskis už meškiuko palikuonį“. Pluceris-Sarno akcijos prasmę paaiškino taip: „Priešrinkiminės Rusijos portretas – visi vienas kitą pisa, o Meškiukas žvelgia į tai su pasibjaurėjimu“.

“We think that the government fucks the people, and the people like this. This is why the action 'Fuck for the heir Puppy Bear' was born". 

Pornografinės akcijos nuotraukos, pasirodžiusios Plucerio-Sarno bloge, tiesiog susprogdino blogosferą. Apie „Voiną“ sužinojo net tie, kas neturi nė menkiausio supratimo apie šiuolaikinį meną. „Voina“ tapo šiuolaikinio protestinio Rusijos meno sinonimu.


"The Banning of the Clubs" (2008). 

 Norėdami atkreipti dėmesį į didžiulę neligybę Rusijos visuomenėje, jie užvirino elitinio restorano/klubo “Oprichnik” centrines įėjimo duris ir pakabino plakatą “Mūsų piliečių saugumui”.


"Leo The Fucknut Is Our President" (2010)

Akcija prieš automobilius mėlynais žiburėliais, kuriais Rusijoje važinėjo „kas netingėjo“. Akcija truko beveik savaitę. Vyriškis vaikščiojo ant galvos užsidėjęs mėlyną kibirą (o po juo ant galvos buvo mėlynas kamuoliukas) tiesiog gatvės važiuojamąja dalimi. Kartą užlipo ant rimto pareigūno apsaugos automobilio. 

Maskvoje kilo mėlynų kibirų judėjimas: dviratininkai, pėstieji ėmė nešioti įvairiausio pavidalo mėlynus galvos apdangalus. Visuomenėje kilo diskusija, kam galima naudotis tokia privilegija pažeidinėjant viešojo eismo taisykles. Iki akcijos VIP automobilių sukeltose avarijose žuvo mažiausiai 91 žmogus, 53 buvo sužeisti. Praktiškai nei vienas VIP asmuo dėl to nebuvo nubaustas. 









"Dick Captured by the FSB" (2010)

9 aktyvistai Che Guevaros gimo dieną Sankt Peterburge ant pakeliamojo tilto grindinio (tiltai pakeliami naktį, kad į uostą galėtų įplaukti laivai) priešais federalinės saugumo tarnybos būstinę išpiešė 65 m ilgio falą. Tiltą saugojo 7 kelių patruliai, bet buvo pasinaudota netikėtumo faktoriumi (kažkas iš aktyvistų imitavo mėginimą pravažiuoti ant tilto automobiliu, kažkas dviračiu, o tuo tarpu kiti per 23 sek. išpilstė iš plastikinių talpų dažus ant grindinio (prieš tai treniravosi užmiestyje). 

Tiltas pakilo ir prieš pat Saugumo pastatą iškilo 65 m dydžio falas, kuris apšviestas matėsi visą naktį. Kaip sakė aktyvistai, tai buvo didelis „fuck you“ FSB (KGB) struktūroms. Akcija buvo filmuojama. Vienas aktyvistas buvo sugautas. 


Praktiškai po metų – 2011 m. balandžio 7 dieną (Vorotnikovas tuo metu sėdėjo už grotų) – visiems netikėtai „Voina“ gavo už šią akciją valstybinę premiją „Inovacija“, o kartu su ja – ir piniginę 40 000 rublių premija. „Voina“ atsisakė ją paimti iš valstybės rankų, bet iš viso to padarė naują akciją. Pinigus jų vardu paėmė kita organizacija ir pervedė politinių kalnių. Tokiu būdu, valdžia, norėjusi papirkti aktyvistus, galbūt pirmą kartą Rusijos istorijoje „parėmė“ (finansavo) savo priešus – politinius aktyvistus. 

Yra kelios versijos, kodėl valstybinė(!) premija „Inovacija“ buvo skirta nonkonformistinei menininkų grupei. Vieni ekspertai sako, kad valdžia norėjo ją papirkti. Kiti, kad apdovanoti skandalingą grupę buvo naudinga žiuri, kuri norėjo parodyti savo savarankiškumą. Taipogi plito nuomonė, kad „Voina“ apdovanojimas už akciją – tai 2012 metų kovos už prezidento krėslą tarp Medvedevo („liberalo“) ir Putino (jėgos struktūrų atstovo) pasekmė, neva taip „liberalas“ Medvedevas parodė falą saugumiečiui Putinui.

"How to Snatch a Chicken" (2010)

Vienas kontraversiškiausių performansų. Kol grupės nariai nukreipdami apsauginių dėmesį, laikė dideles raides „besbliadno“ (su jais mėgino susitvarkyti ir darbuotojos ir apsauginiai), viena iš dalyvių prie mėsos skyriaus demonstratyviai (ją atvirai filmavo vyriškis) paėmė viščiuką, susikišo jį sau į vaginą ir ramiai niekieno nepastebėta išėjo iš parduotuvės nesusimokėjusi. Prie parduotuvės kiti aktyvistai skandavo: „besbliadno“ - „besplatno“.


„Palace Revolution“ (2010)

2010 metų rugsėjo 16 dieną prie Michailovsko rūmų, kur kažkada buvo nužudytas imperatorius Pavlas I, „Voina“ aktyvistai surengė akciją „Palace Revolution“. Akcijos moto – „Help The Child, Help Your Country“. Vorotnikovo mažametis sūnelis, atseit, paskyrė kamuoliuką po policijos automobiliu, o aktyvistai padėjo jį ištraukti, apversdami automobilį. Vėliau buvo apversta daugiau policijos automobilių. Įdomiausia, kad kai kuriose iš jų sėdėjo policininkai! Aktyvistai skandavo: „Duokite mums atsparos tašką, ir mes apversime šį šiukšlyną!“  (aliuzija į Archimedo posakį apie sverto taisyklę), „Prašyk atleidimo, šiukšle!“, „Pagrandukas su mumis!“. Taip „Voina“ mėgino parodyti, kad reikia vykdyti VRM reformą.



Voina Wanted

Už akciją „Palace revolution“ Vorotnikovas ir Leonidas Nikolajevas 2010 m. pabaigoje buvo suimti ir įkalinti trims su puse mėnesio. Aleksejus Pluceris-Sarno pabėgo į Estiją. Reaguodama į represijas „Voina“ suorganizavo tarptautines akcijas „Voina Wanted“. Dideli plakatai su už grotų sėdinčio Vorotnikovo (arba kitų politinių kalinių) portretu buvo kabinami įvairiuose pasaulio miestuose – nuo Amerikos iki Pietryčių Azijos – neatsiklausus leidimo. Grupė net atspausdino atvirutes su Vorotnikov nuotrauka už grotų ir kaltinamojo teksto kopija. Vykdydami šias akcijas įvairiose šalyse jie prisitaikė prie vietinio politinio konteksto ir akcijose skleidė pilietinio-politinio pasipriešinimo idėjas.

Vorotnikovas už grotų
2011 m. Viena
Atlanta

Bukareštas
Čekija
Ciurichas, 2012
Karlo tiltas Prahoje
Leopoldo muziejus Vienoje
Londonas
Voina Wanted action by Alexei Plutser-Sarno in the Prague Metro
Metro prahoje
Praha
  
Sankt Peterburgas
Protesto akcija



Kiss Garbage ("Лобзай мусора") (2011)

“Šiukšlėmis” žargonu vadinami policininkai. Grupės aktyvistės moterys viešose vietose (metro, aikštės, prekybų centrai, valstybinės įstaigos ir t.t.) neperspėdamos prieidavo prie moterų policininkių ir jas pabučiuodavo. Akcija truko kelis mėnesius. Nufilmuotos medžiagos pagrindu buvo susuktas filmas. Tai buvo daroma po Medvedevo policijos reformos, kai milicija buvo pervadinta policija ir mėginta imituoti sistemos „valymą“ (kad, atseit, policijoje nedirbtų su kriminaliniais elementais susiję asmenys). 


2011 m. Vorotnikovas buvo suimtas antrą kartą po akcijos, kurios metu policininkai buvo pilstomi aktyvistų šlapimu. Galiausiai, 2013 m. pradžioje Vorotnikovas su žmona ir dviem vaikais slapta pabėgo į Vakarus. Ten jie mėgino tęsti savo veiklą, bet pasirodė, kad meno laisvė yra ribojama ne tik Rusijoje:
  • Berlyno bienalės metu jie sugalvojo Berlyno priemiesčiuose padegti apleistus automobilius ir stebėti kaip masinės informacijos priemonės interpretuos šį reiškinį. Leidimo negavo.  
  • Grupė sumanė parodoje įrengti nedidelį supermarketą į kurį aktyvistai neštų iš tikrų supermarketų pavogtus maisto produktus. Parodos supermarkete lankytojai galėtų imti maistą be jokių apribojimų nemokamai. Tai būtų savotiškas mitoluogizuoto vokiško pilietinio sąmoningumo testas. Leidimo negavo.
Žymiausios grupės Voina akcijos yra apibendrintos šiame filmuke:



Pussy Riot yra iš esmės Voina grupės pasekėjos (dalis jų aktyviai dalyvavo Voina veikloje). Aktyviausios veiklos periodas 2011-2012 metai.

Grupės narės yra radikalių pažiūrų rusių feministės, nors jų politinės pažiūros ir skiriasi (nuo anarchisčių anti kapitalisčių iki liberalių), savo mintis išsakančios per punk rock musiką. Grupę vienija pasipriešinimas autokratiniam Putino režimui.

Grupę sudaro 11 moterų (20-33 metų amžiaus) - nors dabar jos jau vyresnės - ir dar 15 žmonių, kurie viską organizuoja: saugumas, aparatūra, filmavimas, montavimas, internetinė sklaida. Veiklos specifika – nesankcionuoti, politiškai angažuoti pasirodymai (akcijos-muzikiniai performansai) netikėčiausiose vietose, filmavimas ir video medžiagos talpinimas internete. Pussy Riot prekinis ženklas - ryškios vasarinės suknelės (net žiemą) ir ant galvos užmauti maišai-kaukės. 

Pirmieji pasirodymai įvyko 2011 m. Maskvos metro, ant troleibusų laidams taisyti skirtos platformos, bei troleibusų stogo. Buvo reikalaujama, kad balsavimas vyktų internetu. Grupė teigė, kad tradicinio balsavimo atveju valdžia biuletenius panaudos tualetiniams popieriui. Vėliau sekė pasirodymai parduotuvių vitrinose, atliekant dainą pagal P. Kropotkino (Rusijos anarchistas-komunistas) tesktus, iš esmės kaltinant Kremlių, kad jis apnuodijęs visus. 

"Death to Prison, Freedom to Protests". Pasirodymas ant kalėjimo, kuriame buvo įkalinti politiniai kaliniai, garažo stogo, praėjus kelioms savaitėms po protesto dalyvių prieš Dumos rinkimų rezultatų klastojimą įkalinimo. 

"Putin Zassal" (2012 sausis), Kremliaus aikštė

Tai buvo pirmasis Pussy Riot pasirodymas sulaukęs tarptautinio žiniasklaidos dėmesio. Skirtas pasipriešinti Putino režimo reakcijai į šimtatukstantinius mitingus ir eitynes. Pasirodymo metu buvo naudojamos dūminės petardos. Kelios atlikėjos (dalyvavo 8) buvo apkaltintos pažeidus viešąją tvarką ir suimtos.


"Punk Prayer - Mother of God, Chase Putin Away!" (2012 vasario 12 d.)

Akcija atlikta centriniame Maskvos Kristaus Išganytojo sobore. 5-ios narės priešais ikonostasą „maldavo“ Dievo Motinos atsikratyti Putinu. Pasirodymas buvo skirtas Putino“ išrinkimui“. Cerkvė pasirinkta todėl, kad dar sausio mėnesį šventikai viešai pareiškė, kad cerkvė nedalyvaus politinėje kampanijoje, o jau vasario mėnesį patriarchas Kirilas I įsakė apeigų metu kviesti žmones balsuoti už Putiną, nes jis yra „Dievo stebuklas“. Aktyvistės Kirilą pavadino „kekše“ ir apkaltino meile Putinui, o ne Dievui. 

Beje, akcija organizuota ne mišių metu (kaip vėliau melagingai teigė bažnyčios atstovai), bažnyčioje buvo vos keli žmonės. Po 50 sek. pasirodymo pasirodė apsauga ir paprašė merginas pasišalinti, ką jos ir padarė. Čia yra originali filmuota medžiaga:

Bet greitu metu buvo susuktas video, kuriame panaudota medžiaga ir iš pasirodymų kitose cerkvėse, bei šventikų kalbomis. Video žaibiškai plito internete. Patriarchas Kirilas I paskambino Putinui ir pareikalavo, kad dalyvės būtų suimtos. 3 dalyvės buvo areštuotos, o vėliau nuteistos už chuliganizmą - nepagarbą religijai ir tikintiesiems. 


Įkalinimas sukėlė tarptautinį rezonanasą. Moterys tapo žymiausiomis politinėmis kalinėmis po Chodorkovskio. Grupė sulaukė palaikymo iš tokių autoritetų kaip Madonna, Paul McCartney, Lady Gaga, Björk. 2012 m. rugsėjį buvo išleista knygą apie grupę, jos kūrybą ir teismo procesą. 2013 m. Anglijoje susuktas dokumentinis filmas „Pussy Riot: A Punk Prayer”. 2013 gruodžio 19-tą (prieš Sočio olimpiadą) Pussy Riot narės buvo paleistos (Putino režimas amnestavo 22 000 kalinių). Kalėjime jos išbuvo beveik 2 metus. 2014 vasarį Madona pakvietė grupę pasirodyti jos koncerte Niujorke. 

Kai Pussy Riot Olimpiados metu atvyko į Soči, jos buvo kelioms valandoms suimtos, po kelių dienų sumuštos kazokų, patruliavusių gatvėje, kai mėgino užsidėti kaukes-kepures. „Nagaikomis“ buvo sumušti ir jas filmavę grupės palydovai. 

Comments