Vienos akcionistai


Vienos akcionistai – tai turbūt radikaliausi performansų atlikėjai (o gal ir menininkai apskritai) iš visų, naudoję išskirtines išraiškos priemones. Nemaža jų dalis už savo kūrybą turėjo pasėdėti kalėjime. Kaip „grupė“, jie veikė tarp 1960 ir 1971 metų, o vėliau daugelis tęsė savo veiklą savarankiškai. Beje, jie patys savęs grupe nelaikė, tiesiog teigė, kad tuo metu sutapo jų interesai.

Išraiškos priemonių radikalumas neturėtų stebinti. Stiprias, sukrečiančias išraiškos priemones (tame tarpe – ir seksualines) menininkai pradėjo bandyti naudoti ja XIX a.: 

1866 Kurbe – Pasaulio kilmė.


Šį paveikslą ilgai slėpė, o viešai jis tapo prieinamas tiktai 1988 metais
1894 Tulūz-Lotrekas – medicininis patikrinimas.

Tulūz-Lotrekas XIX a. pabaigoje pradėjo laužyti temų standartus – atvirai kalbėti apie labai nepatogius dalykus, vykstančius pasaulyje nuo pat jo sukūrimo

1927 Dali – Medus saldesnis už kraują.


Čia Salvadoras Dali analizuoja savo seksualinius ieškojimus, svyruojant tarp homo ir hetero seksualumo
 1910 Schiele – Masturbacija


Dėl savo paveikslų „ekstremalumo“ Egon Schiele buvo laikinai įkalintas už modelių tvirkinimą.

Čia pavaizduota tiktai keletas pavyzdžių, kurių išvada paprasta – kad atsirastų Vienos akcionistai, nepatogios temos ir išraiškos priemonės turėjo „subręsti“, ir jos buvo po truputį vis intensyviau naudojamos jau 100 metų.

Hermann Nitsch (g. 1938 m.)

Savo kūrybą Hermann pradėjo nuo abstrakčiojo ekspresionizmo tapybos, kurioje koncentravosi aukos ir mirties fenomeną. Todėl paveikslus tapė naudodamas kraujo imitaciją – jie atrodė, tarsi būtų nutaškyti krauju. 

Žemiau pateikti pavyzdžiai nutapyti 1960-70 metais.

 
 
 

Vėliau Hermann pradėjo „kruvinus“ paveikslus kombinuoti su šventikų drabužiais ir kitokia religine simbolika. Kadangi jo vaikystė praėjo II pasaulinio karo metais, tai jo kūryboje pasireiškia visa tai, kas sudarė tą karą – fanatizmas (religija), auka (kraujas), žiaurumas (chirurginiai instrumentai, švirkštai), ir grožis (gėlės). Viena tokių instaliacijų yra atvaizduota filmuke, o jos fone skamba garsai iš Nitcsch performansų.


Beje, pats tokių instaliacijų paruošimas būdavo atliekamas kaip performansas – žemiau pavaizduota, kaip tai daroma 2011 metais (28-30 sekundėse yra Jonas Mekas, pats filmuojantis renginį). Kaip matyti, atlikėjai yra apsirengę baltais drabužiais, tarsi atnašaujantys kunigai, ir pamažu tuos drabužius „išpurvina“.


Tačiau geriausiai Herman Nitsch yra žinomas dėl savo masinių performansų – tokių kaip 6 Day Play (Šešių dienų pjesė). Čia, pilyje, Hermann organizavo performansą kuris truko šešias dienas, prasidėdavo iš ryto dar saulei nepatekėjus ir baigdavosi tik saulei leidžiantis. Jo metu yra paskerdžiamas jautis, imituojamas žmonių nukryžiavimas, ir yra imituojamos apeigos, kurių metu dalyviai „maudosi“ kraujyje. Žemiau pateiktas pavyzdys iš meno Bienalės Havanoje (2012 m.):


Beje, Oliveris Mesianas, vienas iš garsiausių šiuolaikinių kompozitorių 1975-83 metais sukūrė operą „Šventas Pranciškus Asyžietis“. Jos fonui, scenografikai Mesianas pradžioje naudojo Čiurliono paveiklą „Auka“:


Tačiau galiausiai, kad įspūdis būtų ypač galingas, jis pradėjo naudoti Hermann Nitsch scenografiją:

Už savo performansus, kuriuos jis iš pradžių organizuodavo viešose vietose (tik vėliau pradėjo tai daryti atokiuose dvaruose ar vienuolynuose), Nitsch yra keletą kartų sulaikytas policijos, ir 3 kartus ilgesnį ar trumpesnį laiką kalėjo.

Gunter Brus (g. 1938)

Artimas Nitsch kolega, kartu su juo organizavęs viešus performansus, kuriuose turėjo problemų su policija. Tačiau pačią rimčiausią bėdą prisišaukė pats: 

 
1968 metais Vienos universitete atliko akciją „
Menas ir revoliucija“, kurios metu pjaustė save peiliuku, gėrė savo paties šlapimą, masturbavosi ir dainavo Austrijos himną. Viso performanso
tikslas 
buvo priminti Austrams, kad fašizmas iš jų dar niekur nedingo. Už šį vaidinimą Gunter gavo 6 mėnesius kalėjimo, todėl su šeima pabėgo į Berlyną, iš kur grįžo į Vieną tiktai 1976 metais. 



Tačiau žymiausi jo darbai yra ankstyvesni – tai 1965 m. performansai. Jų esmė – Gunter vaikščiojo po Vienos gatves išsidažęs taip, tarsi būtų perskeltas per pusę. 

Jo žymiausi darbai – tai 1964-67 metų peformansai/fotografijos: 

1964 „Savęs tapymas“ 

Panašiai kaip Nitsch, pridėtas objektas toks kaip peiliukas, pjūklas, žirklės – apeliuoja į kančią. 

1964 „Ana“ 

Fotografavo save ir savo žmoną nudažęs baltais dažais, tarsi skulptūras.

1965 „pasivaikščiojimas po Vieną“ 

Nusidažęs baltai, tik palikęs juodą liniją, tarsi būtų „perskeltas“ pusiau, Gunter vaikščiojo po Vieną lydimas draugo, apsirengusio Nacių uniforma. Tai vėlgi – buvo priminimas austrams, kad negalima staiga imti ir „atskelti“ tą savo gyvenimo, prisiminimų pusę, kuri susijusi su karu. Ją reikia taip pat priimti, apgailėti, ir su ja gyventi. 



1967 „Savęs kankinimas“ 

Čia Gunter Brus atkreipia dėmesį į tai, koks sužalotas išties yra postmodernistinio pasaulio žmogus, sukūręs techniką ir įrankius, kurių pats nesugeba valdyti, atradęs žinių klodus, kurių jau nebesugeba suvokti, ir todėl pamažu tampantis jų pačių tarnu, įkaitu, sraigteliu. 



Iš performanso "Savęs kankinimas" yra likęs ir filmuotas vaizdas. Jame skamba Arvo Part minimalistinė muzika:








Otto Muehl (1925-2013) 

Trečiasis kolega, minimas kalbant tiek apie Hermann Nitsch, tiek apie Gunter Brus, dalyvavęs su abiem kuriant bei atliekant jų performansus. 

Otto specializavosi vaizduoti šiuolaikinio žmogaus suvaržymą, asmenybės apraizgymą ideologiniu antstatu. Interpretuojant jo (kaip beje ir kitų Vienos akcionistų) kūrybą, reikia visada turėti galvoje, kad 1965-67 metais buvo šaltasis karas, nors vakaruose laisvės buvo, tačiau labai nedaug (aišku, visada gali pasiguosti, kad SSRS laisvės nebuvo apskritai). 

Kaip jau matėme iš pavyzdžių aukščiau, performansas labai siejasi su kūno menu – vėlyvieji performansai jau praktiškai neatskiriami nuo kūno meno. Na, o Muehl, pamatęs kaip meno radikalumas slopsta, padarė dar radikalesnį žingsnį. Užuot kūręs meną „kūnu“, jis pradėjo kurti meną pačiu „gyvenimu“ (galima prisiminti „Gilbert ir George“, arba Jurgio Mačiūno idėjas). Ir todėl Muehl įkūrė savo komuną. 

Friedrichshof komuna funkcionavo pagal griežtus anti-buržua principus: joje nebuvo monogamijos, nebuvo asmeninės nuosavybės, giminystės, buvo skatinamas nudizmas, emocijų nevaržymas, visiškai laisvas seksas. Svarbiausias komunos tikslas – tai nusimesti civilizacinį luobą, išlaisvinti joje gyvenančius žmones nuo „antstato“. Komuna egzistavo nuo 1972 iki maždaug 1990 metu, ir jos klestėjimo laikais ten gyveno daugiau kaip 600 žmonių. Per tą laiką komunoje užaugo joje gimusių vaikų karta. 

Galiausiai, tenai užaugę vaikai (ypač moterys), padavė Otto Muehl į teismą, kai suaugę suvokė, kad komunoje buvo prievartaujami. Muehl buvo nuteistas 7 metams kalėti, o išėjęs iš kalėjimo įkūrė mažesnę komuną Portugalijoje. 

Pati Friedrichshof komunos idėja ironiškai „apvirto“. Vietoje laisvos lygių žmonių sąjungos, ji tapo Otto Muehl autoritariniu įrankiu, kurioje jis pats tvarkė hierarchinę struktūrą, įsteigė „pirmosios žmonos“ institutą, ir net ruošė savo sūnui „paveldimą“ komunos vadovo postą. Taigi, pagunda valdyti pasirodė stipresnė už asmenybę. 

Apie Friedrichshof komuną 2012 m. buvo sukurtas filmas „Meine Keine Familie“ - žemiau pateiktas filmo treileris:


Gyveno labai trumpai – tiktai iki 29 metų amžiaus (iškrito per langą, tačiau nėra įrodymų nei dėl savižudybės, nei dėl nužudymo). Dėl trumpo gyvenimo, daug performansų jam padaryti nepavyko, yra tiktai keletas. 

Rudolf performansai yra žiaurūs: 

1965: bintais apvyniotam žmogui yra duriama per bintą
Iš po binto vidaus vėliau prasisunkia kraujas. Vaizduojamas žmogaus konfliktas - viena vertus, bintas turėtų saugoti, gydyti, tačiau krajas sunkiasi iš po jo.

3rd Action 1965, printed early 1970s Rudolf Schwarzkogler 1940-1969 Purchased 2002 http://www.tate.org.uk/art/work/T11847
1965: Technologija

Vaizduojama, koks priklausomas nuo technologijų yra žmogus, ir kaip jo „kūnas“ (čia yra paralelė su siela) yra sudarkytas.


 1965: Kastracija:

Artist : Rudolf Schwarzkogler (Austria, b.1940, d.1969) Title : Date : 1965Medium Description: twelve gelatin silver photographs, one title pageDimensions : Credit Line : Mervyn Horton Bequest Fund 1995Image Credit Line : Accession Number : 497.1995.a-m




Po šio performanso kilo mitas (kurį Chris Burden asmeniškai paneigė), kad šio performanso metu Rudolf realiai save iškastravo.

Savotiškai, Rodolf tęsė Dadaistų idėjas būtent Dadaistai kalbėjo apie tai, kad mašininis progresas žudo žmogų. 

Otmar Bauer (1945-2004) 

Šis menininkas žinomas iš esmės dėl vieno savo performanso – pavadinimu Zeigt (1969 m.). Čia jis, apsirengęs gražiu kostiumu, iš pradžių valgo, tuomet vemia, o tuomet valgo ką išvėmė ir vėl vemia, galiausiai išsiterlioja savo vėmalais, ir demonstruoja, kaip jam smagu ir gera juose voliotis. Tokiu būdu jis primena mums, kad „dailus kostiumėlis“ (civilizacijos simbolis) yra tiktai kaukė, slepianti žemiausius instinktus, bjaurastį, kurią mes slepiame, tačiau tuo pačiu – kuria mėgaujamės, jei tiktai galim. 


Pasekėjai 

Vienos akcionistų performansų išliko nedaug – tuo metu, kai jie juos kūrė, tokia veikla buvo nelegali, todėl kokybiškų įrašų atlikti jie negalėjo. Taigi, liko tiktai įrašai tuometinėmis mėgėjiškomis kameromis. Tačiau tam, kad būtų galima susidaryti vaizdą, kaip tai atrodė „realistiškai“, galima pažiūrėti šiuolaikinių performansų – yra nemažai Vienos akcionistų metodus naudojančių dabartinių menininkų, kurie filmuoja savo pasirodymus šiuolaikinėmis kameromis. 

Pats geriausias pavyzdys – Olivier de Sagazan (g. 1959): tai tapytojas, skulptorius ir performistas. Visomis savo vaizdavimo formomis jis kalba apie tą patį – žmogaus sielos deformaciją, sunykimą, atrofiją. Šitai jis atvaizduoja per siaubingai deformuotus kūnus: 


Olivier de Sagazan


Kuriant skulptūras, Sagazan naudoja panašią technika kaip performansuose – kūnai darkomi naudojant molį ir kūno dažus. 

Performansų fabula paprasta – žmogus krauna ant savęs sluoksnis po sluoksnio „civilizacinį antstatą“, ieškodamas savo idealo, tačiau niekaip nesugeba jo rasti, bet atvirkščiai – save tiktai subjauroja:


Atkreipkite dėmesį, kad pabaigoje jis išeina iš „industrinės“ aplinkos į gamtą, koks didelis tai yra kontrastas... 

Sagazan yra sukūręs performansą vaizduojantį poros santykius, kuriame mylimieji dekoruoja vienas kitą, ir stengiasi vienas kitą paversti kažkuo, kuo jie iš tikro nėra. 


Sagazan performansas yra panaudotas filme Ron Fricke (KoyaaanisqatsiBaraka autorius) 2011 m. filme „Samsara“. 


Vienos akcionistų metodai buvo panaudoti ir kuriant pirmosios roko operos Tommy (pagal grupės „The Who“ muziką) filmą (1975). Roko opera yra apie hipių kartą, kuri vaizduojama kaip vaikas, gimęs II pasaulinio karo metais, (hipiai yra gimę jo metu, tai ta karta). Berniuko tėvas išvyksta į frontą, ir mama lieka viena su berniuku. Ateina laiškas kad tėvas žuvo, mana gedi, galiausiai suranda kitą žmogų, su kuriuo apsigyvena. Karo pabaigoje grįžta tėvas, ir šeimoje įvyksta konfliktas. Naujasis patėvis konflikto metu užmuša tėvą, ir tai mato berniukas (Tommy). Tačiau jam mama bando paaiškinti, kad jis iš tikro to nematė. Hipių kartos vaikai buvo būtent tokie – jie matė, kaip žūsta jų tėvai, tačiau jų mamos bandė priversti juos apsimesti, kad tai iš tikro nevyksta. Vaikui, dėl tokio stipraus realybės ir mamos teiginių neatitikimo išsivysto psichosomatinis aklumas – jis tarsi gali matyti, tačiau nebemato. Motina tuo tarpu mėgaujasi apsimestiniais buržuaziniais malonumais, tačiau kartu negali pabėgti nuo savęs – kaltės jausmas dėl sužaloto sūnaus neleidžia jai nusiraminti. 

Žemiau yra ištrauka su scena, kurioje vaizduojamas jos blaškymasis

  • Reklama kur karalienė reklamuoja konservuotas pupeles – patyčia iš tuometinių „buržua“ svajonių gyventi kaip aristokratais, pabrėžiama, kokią didelę dalį masinio vartojimo produktuose sudaro iliuziją, ir kiek mažai – tikrai turinys. 
  • Motina blaškosi, mėgina užsimiršti naudodama šokoladą, šampaną. 
  • Galiausiai neištvėrusi meta šampano butelį į televizorių, ir iš jo paplūsta „perteklius“ – šampano purslai, šokoladas, ir konservuotos pupelės, kuriose ji valiojasi ir darkosi – tai jau visiškas Vienos akcionizmas. 
Beje, filmuke South Park yra panaši ironiška reklama, tiktai dar stipresnė...


Comments